Ir ošia ąžuolai Lietuvos ąžuolų Ąžuolui...

( 2 Balsai ) 
Narių vertinimas:  / 2
Teksto dydis:
azuolynas1azuolynas4
Spalio mėnesį vyskupo Motiejaus Valančiaus, rašytojo, tautos blaivintojo gimtinės muziejuje Nasrėnuose vyksta šventė. Vyko ji ir šiemet. O šiemet ji jubiliejinė. Buvo minimas ąžuolyno, skirto Didžiojo Žemaičio 200 – osioms gimimo metinėms, dešimtmetis. Šventėje dalyvavo rajono įstaigų, pavadintų vyskupo vardu atstovai, rajono valdžios vyrai. Simboliškai vėl buvo pasodinti ąžuoliukai, Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokiniai skaitė vyskupo raštų ištraukas, skambėjo tranki mokinių kapelos muzika ir dainos, susirinkusius linksmino ir Klaipėdos žemaičių kultūros bendrijos kolektyvas „Žemaičių alkierius“.
Šios sukakties proga sodinant ąžuoliukus rajono meras Valerijonas Kubilius pasidžiaugė, kad vyskupo atminimas gyvas, kad jo išsaugojimui neabejingas jaunimas ir kad prieš dvylika metų M. Valančiaus draugijos nario Prano Andriejaičio ištarti žodžiai, jog čia reikia ąžuolyno, tapo kūnu.
1995 m spalį Kretingos miškų urėdijos padovanoti ąžuoliukai, jau suleido šaknis į Nasrėnų molžemį, jau suvešėjo, augina giles, o jų šakų vainikuose lizdelius suka paukščiukai. „M. Valančiaus 200 – ųjų gimimo metinių jubiliejui ruošėmės gerokai iki jo, ąžuolyną sodinome irgi iš anksto, kad 2001 m. gegužę ąžuoliukai jau būtų truputėlį ūgtelėję ir apglėbtų čia pastatytą paminklą šiam didžiavyriui. Į ąžuolyno sodinimo šventę plaukė žmonės iš visos Lietuvos. Suėjo, suvažiavo ne tik nasrėniškiai ar jų kaimynai iš Kūlupėnų, Kalnalio, Salantų, bet iš visos Lietuvos tie, kas neabejingi šios iškilios asmenybės idėjoms, nuveiktiems darbams ir palikimui“, - prisimena vyskupo gimtinės muziejaus direktorius Algirdas Čėsna.
Kraštietė poetė Marija Meilė Kudarauskaitė, pasodinusi medelį, net eilėraštį specialiai ąžuolyno sodinimo šventei sukūrė. Ąžuoliukus čia pasodino tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius (dabar vyskupas emeritas), M. Valančiaus ainis iš Marijonos pusės Vytautas Vaičekauskas su sūnumi Valdemaru, Grigo Valančiaus dukras Dalilė Valančiūtė – Polikaitis, rajono savivaldybės bei kai kurių įstaigų atstovai.
„Ąžuolas – medis su charakteriu, todėl džiugu, kad taip puikiai prigijo. Prisimenu, jog prieš dešimtmetį spalio 13 – ąją buvo lietinga ir šaltoka diena, o 14 – ąją, kai vyko šventė, tada saulė žeme ridinėjosi. Ir gervės ratus suko, norėdamos pasižiūrėti, ką tie žemės kirminai čia daro“, - juokaudami kalbėjo muziejaus direktorius bei Kūlupėnų seniūnas Algirdas Macius.
Muziejuje radau specialią knygą, kurioje įrašus paliko sodinusieji ąžuolyną. Kretingos miškų urėdijos urėdas Antanas Baranauskas dovanojęs ąžuoliukus linkėjo jiems užaugti gražiu ąžuolynu, kuris oš mūsų tautos Ąžuolo garbei ir atminimui.
Vyskupas Antanas Vaičius užrašė tokius žodžius: „Lietuvos ąžuolų Ąžuolui – Žemaičių Didžiajam vyskupui Motiejui Valančiui teošia ąžuolai“.
Ąžuolynas vis papildomas vienu kitu medeliu įvairioms sukaktims pažymėti. Pernai rudenį pasodinti medeliai akademiko Adolfo Jucio ir liaudies meistro Petro Kalendos 100 – osioms gimimo metinėms paminėti.  Čia sėkmingai prigijo ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus pasodintas ąžuoliukas, kai jis lankėsi vyskupo gimtinės muziejuje.
Knygoje net yra planas, kuriame, surašyta, kas kur sodino medelius, dabar kiekvienas po 10 metų gali plane susirasti savo medelį ir pasižiūrėti, kaip jis auga. Ne vienas atvažiavęs į muziejų, susiranda savo pasodintą medelį, nueina prie jo prisiglausti, apkabinti, pasisemti ąžuolo stiprybės, pasiguosti jam ar išsakyti savo svajones.
„Kiekvieną darbą pradėkime su kryžiaus ženklu, - sakydavo vyskupas M. Valančius, tad ir ąžuolyno sodinimas prasidėjo tik pašventinus čia pastatytą tautodailininko Raimundo Puškoriaus kryžių, kuris ir dabar sutinka ir išlydi kiekvieną atvykusį.
Šalia jau ūgtelėjusios ąžuolų giraitės puikiai įsikomponavo ir Nasrėnų senelių globos namai, kurių statybą finansavo buvęs šio kaimo gyventojas išeivis Stasys Vaičius.
azuolynas2azuolynas5
A. Čėsna, žvelgdamas į beisileidžiančios saulės nuauksintą ąžuolyną, garsiai mąstė: „Nebeįsivaizduoju Nasrėnų be paminklo Didžiajam Žemaičiui ir be šitos giraitės“.
Matai žemę, ąžuoliukus, raustantį klevą šalia kryžiaus ir, rodos, nori pakelti galvą nuo kasdienybės rūpesčių, nori vėl peržvelgti tuos žalius laukus ir jau nurinktas dirveles, permąstyti, kokias dovanas tau vasara paliko, ką pats kitų širdims dovanojai. Ar prisidėjai, kad atsirastų šypsena kitų veiduose, kad permainos kryptų į gera... Juk dėl to daug pastangų dėjo ir vyskupas M. Valančius. Ir jo linksmieji raštai rašyti dėl to, kad laukė ir tikėjo permainomis. Tad turėjo visais būdais stiprybės sėklą sėti, kad atėjusieji rastų, ką pjauti...
1